Socialinė atsakomybė: kaip palaikyti žmones, gyvenančius su demencija, mūsų bendruomenėje?

Socialinė atsakomybė: kaip palaikyti žmonės, gyvenančius su demencija, mūsų bendruomenėje?

Svarbiausia suprasti, kad neurodegeneracinės ligos yra tokios pat ligos kaip ir visos kitos, o mūsų atsakomybė – jas suprasti ir prie jų priprasti, lygiai taip pat, kaip nutiko, pavyzdžiui, su onkologinėmis ligomis. Žmonės, gyvenantys su demencija, yra mūsų kaimynai, klientai vietinėje parduotuvėje, keleiviai tame pačiame autobuse. Tai, kaip jie gyvena ir būna viešojoje mūsų bendruomenės erdvėje, didžiule dalimi priklauso nuo mūsų bendro socialinio jautrumo.

Gėdos barjeras ir baimė būti įvertintam

Daugeliui asmenų, lydinčių artimąjį su demencija, išėjimas iš namų tampa didžiulio streso šaltiniu. Baiminamasi, kad neįprastas sergančiojo elgesys – garsus kalbėjimas, sunkumai atsiskaitant prie kasos ar staigus sustojimas šaligatvio viduryje – susilauks nesupratimo, pykčio arba, dar blogiau, kartėlio sklidinų komentarų. Ši baimė dažnai veda prie to, kad šeimos atsiriboja nuo socialinio gyvenimo, užsidarydamos tarp keturių sienų. Mūsų, kaip kaimynų, paslaugų teikėjų, bendruomenės narių užduotis – sugriauti šią sieną.

Pati paprasčiausia ir vertingiausia pagalbos forma, kurią galime pasiūlyti kasdienėse situacijose, yra mūsų kantrybė. Kai eilėje prie kasos ar pašto langelio vyresnio amžiaus žmogus ilgėliau ieško piniginės, barsto monetas ar kelis kartus teiraujasi to paties dalyko, neatsiduskime su sudirgimu ir neskubinkime jo. Laiko spaudimas ir aplinkinių nervingumas drastiškai sustiprina stresą asmenims, turintiems pažintinių sutrikimų, dėl ko paprasto veiksmo atlikimas jiems tampa visiškai neįmanomas. Kartais užtenka tiesiog palaukti, sulėtinti tempą arba su supratimu nusišypsoti jį lydinčiam asmeniui.

Kaip reaguoti, kai kam nors reikia pagalbos?

Pasitaiko, kad gatvėje, stotelėje ar parke sutinkame žmogų, kuris atrodo ryškiai pasimetęs. Jis gali būti apsirengęs neatsižvelgiant į orą (pvz., su žieminiu paltu vasarą) arba nervingai ir be tikslo žvalgytis aplinkui. Blogiausia, ką tada galime padaryti – tai nusukti žvilgsnį vaidinant abejingumą. Kaip teisingai ir taktiškai sureaguoti? Neužduokime iškart sudėtingų klausimų. Vietoj to, kad teirautumėmės: „Koks jūsų vardas ir kur gyvenate?“, prieikime lėtai iš priekio ir ramiai paklauskime: „Ar galiu kuo nors padėti?“ arba „Ar ieškote kelio namo?“. Išlaikykime draugišką toną ir akių kontaktą. Jei atsakymai nelogiški, o situacija kelia nerimą, nebijokime iškviesti pagalbai atitinkamų tarnybų (policijos ar bendrojo pagalbos centro) – šis skambutis realiai gali išgelbėti kieno nors sveikatą ar gyvybę.

Būkime gerais kaimynais

Palaikymas žmonėms su demencija prasideda tiesiog už mūsų pačių sienos. Būkime supratingi, jei kaimynas dar kartą pasakoja tą pačią istoriją arba skambina į mūsų duris su smulkiu klausimu. Atkreipkime dėmesį ir į globėjus. Paklauskime žmogaus, kuris kasdien atlieka sunkų sergančiojo priežiūros darbą, kaip jis jaučiasi ir ar galime kuo nors padėti – kad ir pakeliui nuperkant duonos ar trumpai, nuoširdžiai pasikalbant laiptinėje. Tai mikroskopiniai gestai, kurie išsekusiam globėjui suteikia didžiulį jausmą, jog jis visame tame nėra vienas.

Kuriame pasaulį, kuriame patys senėsime

Aplinkos, draugiškos žmonėms su demencija, kūrimas nėra inovatyvių medicinos programų ar didžiulių finansinių išteklių klausimas. Tai visų pirma mūsų kasdienės empatijos, teisimo atsisakymo ir atvirumo kitam žmogui klausimas. Prisiminkime, kad atsakomybė už silpnesnius yra svarbiausias mūsų žmogiškumo matas. Kurdami aplinką, kupiną kantrybės ir supratimo, iš tiesų kuriame pasaulį, kuriame patys kada nors norėtume saugiai ir oriai pasenti.