Demencija ir psichikos sveikata: kaip tvarkytis su stresu ir emocijomis?

Demencija ir psichikos sveikata – kaip tvarkytis su stresu ir emocijomis?

Gyvenimas su demencija reikalauja didžiulio streso ir nuolatinio taikymosi su netektimi, kuri ateina lėtai. Kasdienybė tampa nenuspėjama, o kartu su ja atsiranda iki šiol nepatirtas jausmų spektras: nuo didžiulio artumo ir švelnumo akimirkų iki frustracijos, pykčio, baimės ir visiško bejėgiškumo. Šio emocinio spektro supratimas ir jaukimasis yra pirmasis žingsnis, kad jame nepasiklystume ir galėtume išmintingai būti šalia savo artimojo.

Baimė, pasislėpusi po pykčio kauke

Pabandykime įsivaizduoti, kad diena iš dienos mūsų pasaulis tampa vis svetimesnis. Pažįstami daiktai praranda savo paskirtį, žodžiai pabėga, o artimųjų veidai atmintyje nusitrina. Tokioje situacijoje žmoguje gimsta natūrali baimė. Tai, ką šalia esantys asmenys dažnai priima kaip nenorą bendrauti, užsispyrimą ar nepagrįstą agresiją iš artimojo pusės, iš tikrųjų yra dramatiškas pagalbos šauksmas. Po pykčio kauke beveik visada slepiasi gili baimė ir pasimetimas. Žinojimas, kad šis sunkus elgesys yra ligos simptomas, o ne tyčinis veiksmas, padeda mums išgyventi krizės akimirkomis. Tai taip pat padeda susitaikyti su dažnai paties artimiausio žmogaus pakitusiu elgesiu ir neimti jo asmeniškai. Kai žinome, kad tai liga, o ne mūsų mama, tėtis ar sutuoktinis, buvimas šalia sergančiojo demencija gali tapti emociškai lengvesnis.

Gedulas gyvam esant arba dviprasmiška netektis

Tai vienas skausmingiausių ir rečiausiai aptariamų neurodegeneracinių ligų aspektų. Psichologijoje šis reiškinys vadinamas „dviprasmiška netektimi“. Tai situacija, kai išgyvename gedulą dėl žmogaus, kuris fiziškai vis dar sėdi su mumis tame pačiame kambaryje. Apraudame prarastą ankstesnį ryšį, bendrus ateities planus, mėgstamus pokalbius ir prisiminimus.

Labai dažnai prarandame ir ligšiolinius vaidmenis šeimoje – ateina akimirka, kai suaugęs vaikas turi tapti „tėvu“ savo mamai ar tėčiui, perimdamas visišką jų gyvenimo kontrolę. Ilgesys tam, kaip buvo anksčiau, yra didžiulis. Tai itin sunkus prisitaikymo procesas, į kurį turime pilną teisę ir kuriam reikia laiko psichologiškai susidėlioti. Taip pat pasiilgstame savo buvusio gyvenimo – sprendimų priėmimo laisvės dėl išvykų, susitikimų su draugais. Todėl taip svarbu gebėti, pirma, sau tai prisipažinti, ir antra, rasti būdą, kaip nepamiršti savęs ir savo gyvenimo iki demencijos.

Turite teisę pykti ir jausti frustraciją

Slauga ir buvimas šalia artimojo, gyvenančio su demencija, kelia lėtinį stresą. Daugelis padedančiųjų pripažįsta, kad reguliariai jaučia pyktį – ant likimo neteisybės, ant pagalbos trūkumo, ant pačios ligos, o didžiausio nuovargio akimirkomis – ir ant paties sergančiojo. Iškart po tokių emocijų dažniausiai seka trikdantis kaltės jausmas.

Būtina tai pasakyti garsiai ir aiškiai: pykčio jautimas nereiškia, kad esate blogas žmogus arba kad nustojote mylėti sergantįjį. Pyktis, bejėgiškumas ir irzlumas yra visiškai natūrali, fiziologinė nervų sistemos reakcija į ilgalaikę perkrovą ir stresą. Vietoj šių jausmų slopinimo, būtina suteikti sau teisę juos jausti.

Mūsų ramybė – jų ramybė: kasdienio streso suvaldymas

Žmonės, gyvenantys su demencija, nors ir turi sunkumų su verbaline komunikacija, veikia kaip emocinės kempinės. Jie puikiai jaučia mūsų įtampą. Kai mes esame susinervinę ir veikiame skubėdami, jie automatiškai tampa neramūs ir sudirginti. Todėl gebėjimas susidoroti su savo stresu yra būtinybė.

Kaip jį suvaldyti kasdienybėje? Mažų žingsnelių metodu. Kartais išgelbėjimas sunkioje situacijoje yra tiesiog išėjimas akimirkai į kitą kambarį, akių užmerkimas ir keli gilūs įkvėpimai. Mokykimės ir atleidimo vadžių meno. Jei namuose vyrauja netvarka, pietūs nėra iš dviejų patiekalų, o mes neturime jėgų niekam daugiau – paleiskime tai. Nukreipkime savo mažėjančią energiją į tai, kas iš tiesų svarbu – į abipusį saugumą. Neturime būti idealūs. Šiame kelyje neįmanoma išvengti klaidų, pykčio priepuolių ar prastesnių dienų. Esminis tikslas – būti „pakankamai geru“ tiek sergančiam žmogui, tiek pačiam sau.