Demencijos gydymas ir valdymas: prieinamos terapinės galimybės

Demencijos gydymas ir valdymas: prieinamos terapinės galimybės

Žodis „gydymas“ tikriausiai primena tinkamų vaistų bei papildų parinkimą. Iš tiesų, demencijos atveju farmakologija atlieka itin svarbų vaidmenį ir būtina griežtai laikytis gydytojo nurodymų. Tačiau turime pabrėžti, kad šis straipsnis nėra medicininis gidas ir negali atsakyti į klausimus, susijusius su vaistų parinkimu, kadangi tai priklauso tik gydytojų kompetencijai. Tekste dėmesį skirsime ne mažiau svarbiai, tačiau dažnai nepakankamai įvertinamai sričiai – nefarmakologiniams pagalbos metodams, t. y. kaip išmintingai ir su empatija bendrauti bei elgtis su sergančiuoju kasdieniame gyvenime.

Nėra dviejų vienodų pacientų

Pradžioje turime pabrėžti, kad nėra vieno auksinio vidurio ar universalaus vadovo, kaip elgtis su žmogumi, gyvenančiu su demencija. Kiekvienas žmogus yra kitoks, turi skirtingą gyvenimo istoriją, pomėgius, be to, gali sirgti kitomis gretutinėmis ligomis, todėl demencija kiekvienam vystosi savitu tempu ir pasireiškia šiek tiek kitokiais simptomais. Tai, kas puikiai ramina ir aktyvina vieną pacientą, kitam gali sukelti nerimą. Sėkminga priežiūra remiasi atidžiu artimojo stebėjimu ir lanksčiu metodų taikymu prie jo unikalių poreikių.

Nesiginčykite su liga – supraskite, kaip veikia smegenys

Sunkiausia pamoka slaugytojui ar artimajam – suprasti, kad pasikeitęs, dažnai sunkus ligonio elgesys kyla ne iš piktdžiugiškumo ar užsispyrimo. Tai pažeistos smegenys kurią naują realybę. Jei mama teigia, kad turi eiti į darbą (nors jau 20 metų yra pensijoje), ginčijimasis dėl faktų, taisymas ir loginis savo tiesos įrodinėjimas neturi jokios prasmės. Tai sukels tik augančią frustraciją abiem pusėms. Vietoj ginčų su liga, pamėginkime įžengti į paciento pasaulį. Supraskime emocijas, kurios už to slypi (dažnai tai tiesiog baimė arba poreikis būti reikalingam), ir atsakykime į jas švelnumu, suteikdami saugumo jausmą.

Savarankiškumas – leiskite veikti tiek ilgai, kiek įmanoma

Iš meilės, o dažnai ir iš skubėjimo, esame linkę viską padaryti už sergantįjį. Tai didelė klaida. Vienas geriausių terapijos būdų – leisti artimam žmogui atlikti kasdienius darbus savarankiškai tiek ilgai, kiek jis geba. Net jei sumuštinio darymas užtrunka daug ilgiau, o megztinis užvilktas išvirkščias – netaisykime to. Gebėjimo veikti išlaikymas atliekant smulkias užduotis (skalbinių lankstymas, dulkių valymas) stiprina sergančiojo orumo jausmą.

Terapinė muzikos, šokio ir judėjimo galia

Net kai žodžiai pradeda dingti, o atmintis vis dažniau paveda, smegenų sritys, atsakingos už ritmo ir melodijos suvokimą, dažnai ilgai išlieka nepažeistos. Muzika turi nepaprastą terapinę galią. Jaunystės dainų klausymasis, bendras dainavimas ar net paprastas supimasis ar šokis gali padaryti stebuklus – sumažinti įtampą, numalšinti nerimą ir iššaukti nuoširdžią šypseną. Tai leidžia užmegzti gilų ryšį be žodžių. Lygiai taip pat naudingas yra tiesiog judėjimas. Prie ligonio galimybių pritaikytas fizinis aktyvumas (pasivaikščiojimas, paprasti pratimai ant kėdės, darbas sode) aprūpina smegenis deguonies antplūdžiu, pagerina apetitą ir padeda lengviau užmigti.

Suvokimas apie ligos progresavimą

Išmintingas palaikymas – tai ir realybės priėmimas. Turime suprasti, kad demencija yra progresuojanti liga. Mūsų artimojo gebėjimai laikui bėgant silps. Mūsų užduotis yra ne versti jį veikti ankstesniu ritmu, o nuolat prisitaikyti prie naujų ligos etapų. Keiskime aplinką į saugesnę, supaprastinkime užduotis ir būkime šalia – pasirengę suteikti pagalbą, išlaikydami pagarbą žmogui, kuriuo mūsų artimasis vis dar yra.