Pagalba globėjams: kaip susidoroti su asmens, sergančio demencija, priežiūra?

Pagalba globėjams – kaip susidoroti su asmens, sergančio demencija, priežiūra?

Kai šeimoje išgirstama demencijos diagnozė, visų dėmesys natūraliai nukreipiamas į sergantįjį. Jam reikia neatidėliotinos pagalbos, aplinkos pritaikymo ir gydymo plano. Tuo pačiu metu, tyliai ir nepastebimai, ligos šešėlyje gimsta antrasis, „nematomas“ pacientas. Tai – globėjas. Dukra, sūnus, žmona ar vyras, kurie iš meilės ir pareigos jausmo per vieną dieną ant savo pečių perima didžiulę naštą. Labai dažnai jie už tai sumoka didžiausią kainą – savo pačių fizine ir psichine sveikata.

Globėjai dažnai patenka į spąstus, atsirandančius iš įsitikinimo, jog niekas kitas nepasirūpins jų artimuoju taip gerai, kaip jie patys. Jie pamažu atsisako darbo, savo mėgstamų veiklų, susitikimų su draugais, o galiausiai – net miego ir vizitų pas gydytoją. Visas jų pasaulis drastiškai susitraukia iki sergančio žmogaus poreikių, o jie patys sistemai bei aplinkiniams tampa tiesiog nematomi.

Kai kyla bent mintis apie poilsį, ją iškart lydi paralyžiuojantis kaltės jausmas: „Kaip galiu eiti pasivaikščioti ar ramiai išgerti kavos, kai mama taip kenčia ir jai manęs reikia?“ Verta tai pasakyti garsiai ir aiškiai: kiekvienas turi pilną teisę pailsėti. Kaltės jausmas šioje situacijoje yra natūralus, tačiau visiškai nepagrįstas. Nuovargis nėra įrodymas, kad esate blogas globėjas. Tai įrodymas, kad esate tik žmogus.

Deguonies kaukės taisyklė

Kiekvienas, skridęs lėktuvu, žino įgulos perduodamą instrukciją: „Sumažėjus slėgiui, pirmiausia užsidėkite deguonies kaukę sau, o tik po to – vaikui ar jūsų prižiūrimam asmeniui“. Ši taisyklė yra absoliutus išmintingos asmens, sergančio demencija, priežiūros pamatas.

Lėtinio ligonio priežiūra yra maratonas, o ne trumpas sprintas. Jei globėjas visiškai praras jėgas, susirgs nuo išsekimo ar patirs nervinį palūžimą, jis nebegalės padėti savo artimajam. Pasirūpinimas savo poreikiais, miegu ir jėgų atgavimu nėra egoizmas. Tai aukščiausia atsakomybės išraiška už žmogų, kurį prižiūrite.

Nenoras prašyti pagalbos

Globėjai dažnai jaučia didžiulį skausmą dėl to, kad tolimesnė šeima ar draugai nuo jų nusisuko. Tačiau aplinkiniai neretai tiesiog nežino, kaip padėti, arba bijo primygtinai siūlytis. Verta nelaukti, kol kas nors pats susipras apie jūsų poreikius – geriau išmokti tiesiai pasakyti, ko jums reikia.

Vietoj to, kad sakytumėte „man sunku“, pasakykite: „Man reikia, kad kiekvieną antradienį po pietų ateitum pasėdėti su tėčiu dvi valandas, kol aš tuo metu nueisiu pas gydytoją ir ramiai apsipirksiu“ arba „Ar galėtum perimti receptų išrašymą ir vaistų atvežimą penktadieniais?“. Pasidalijimas pareigomis yra būtinybė, kurios negalima atsisakyti.

Bendruomenės galia ir išorinė pagalba

Niekas neturėtų nešti šios naštos vienas. Ypatingai svarbi pagalba yra globėjų grupės bei Alzhajmerio ligos asociacijos. Galimybė pasikalbėti su žmonėmis, kurie išgyvena tiksliai tą patį, kurie pažįsta tą patį nuovargį bei bejėgiškumą, nuima nuo širdies didžiulę naštą ir leidžia pasidalyti patikrintais būdais, kaip tvarkytis su kasdieniais sunkumais.

Taip pat verta atsiverti institucinei pagalbai, pavyzdžiui, dienos užimtumo centrams ar atokvėpio globos paslaugoms. Pasinaudojimas profesionalų pagalba nėra artimojo „atidavimas“ ar „palikimas“. Tai saugios, stimuliuojančios aplinkos sukūrimas jam, suteikiant galimybę socializuotis, o globėjui – būtiną laiką „įkrauti baterijas“.

Sergančiojo demencija priežiūra yra vienas sunkiausių uždavinių, su kuriais galima susidurti, tačiau verta išmokti atlaidumo sau pačiam. Kiekvienas turi teisę į ašaras, frustraciją ir bejėgiškumą. Globėjas yra lygiai toks pat svarbus, kaip ir žmogus, kurį jis lydi ligoje.